Baltijos pilkasis ruonis
Pilkieji ruoniai yra stambūs kolonijiniai jūriniai žinduoliai. Jie buriasi į dideles grupes veisimuisi, kailio keitimui ir ilsėjimuisi gulyklose ant ledo ar atokiose nuo žmogaus veiklos uolėtose ar smėlėtose salelėse, ant Baltijos jūros rifų, kai kuriais atvejais ant didelių plūdurų ar naudoja kitus sausumos plotus. Pilkieji ruoniai gyvena ne tik Baltijos jūroje, bet ir visame Šiaurės Atlanto vandenyne, yra sutinkami tiek prie Kanados, tiek prie Novergijos krantų. Iš visų, Baltijos jūros pilkieji ruoniai yra smulkiausi, patelės mažiausiai skiriasi nuo patinų. Baltijos jūroje pilkojo ruonio pilkasis ruonis užauga iki 1,65 – 2,1 metrų ilgio, patelės pasiekia 100-180 kg svorį, tuo tarpu patinai gali sverti apie 300 kg. Patelės išskirtinais atvejais išgyvena iki 35 – 40 metų, tuo tarpu patinai – 10 metų trumpiau.
Nors Baltijos pilkųjų ruonių patelės nuo patinų skiriasi mažiau nei Atlanto vandenyne, vis dėlto skirtumai tarp lyčių yra akivaizdūs – patinų nosis yra kumpa, turi odos raukšlę, kaklas storas, jie stambesni už pateles. Patinų kailio spalva varijuoja nuo tamsiai pilkos ar rudos su dėmėmis iki juodos spalvos. Patelių kailis dažniausiai šviesesnis, nugara šviesiai pilka, pilvas gelsvas, šonai ir kaklas padengti tamsiomis dėmėmis, tačiau būna ir išimčių.
Baltijos jūroje pilkieji ruoniai kailį keičia balandžio – birželio mėnesiais ant ledo arba gulyklose, o jauniklius veda ir poruojasi vėlyvo vasario ir ankstyvo kovo mėnesiais, kada ledo danga jūroje pasiekia maksimalų padengimą ir storį. Patelės veda dažniausiai vieną jauniklį. Vaisingomis tampa sulaukusios 4 – 5 metų ir jomis išlieka keletą dešimtmečių iš eilės. Poruotis patelės pradeda žindymo pabaigoje. Baltijos pilkųjų ruonių naujagimiai sveria apie 12 kg.
Žindymas trunka tik 16 – 18 dienų, kurių metu patelė nesimaitina, prarasdama apie 50 – 75 kg (25.8%–38.1%) kūno masės naudodama savo energetinius poodinio riebalų masyvo resursus ir taip palaikydama tiek savo organizmo metabolitinius procesus, tiek nepaprastai riebaus pieno produkciją. Motinos pienas labai riebus (30-60%), todėl žindymo metu jauniklis patrigubina savo svorį per dieną priaugdamas vidutiniškai apie 2,8 kg. Vis dėlto riebiausias ir daugiausia energijos jaunikliui suteikiantis pienas tampa paskutinėmis dienomis, nes pirmosiomis dienomis jauniklio skrandis nebūna pakankamai prisitaikęs prie didelio riebalų kiekio virškinimo. Labai pavojinga ruoniukams atsiskirti anksčiau, nes jie praranda didelę energijos dalį ir nebūna sukaupę pakankamai energijos (riebalų) resursų.
Patelės žindymą nutraukia staigiai, išplaukdamos į jūrą ar pradėdamos poruotis su patinais. Atjunkytų jauniklių svoris vyrauja nuo 48.3 (± 8.1 kg) jauniklių gimusių ant ledo iki 37.4 (± 7.8 kg) gimusių sausumoje. Atjunkyti jaunikliai lieka ant kranto/ledo ir badauja apie 1 – 4 savaites, kuomet įgyja tam tikrus mitybos ir judėjimo vandenyje įgūdžius. Šio periodo metu jaunikliai netenka apie 30% kūno masės, riebalinio sluoksnio storis sumažėja apie 1 cm. Taigi, mažesni individai, turintys nepakankamai energetinių resursų, rizikuoja sušalti ar mirti iš bado.
Baltijos pilkųjų ruonių mityba labai priklauso nuo sezono ir žuvų gausumo, tačiau dažniausiai (apie 60%), jų skrandžiuose randama silkinių (daugiausia strimėlių (Clupea harengus membras)) žuvų liekanų. Taip pat aptinkama ir trispyglių dyglių (Gasterosteus aculeatus) – apie 8%, builių (Myoxocephalus quadricornis) – apie 3%, stintų (Osmerus eperlanus) likučių. Žymiai mažiau randama lašišinių, sykinių (Šm. Coregonidae), menkinių (Šm. Gobiidae) bei kitų žuvų liekanų.
Lietuvos teritorijoje per pastaruosius 20 metų buvo užfiksuota apie 180 pilkųjų ruonių stebėjimo atvejų. Į tą skaičių įtraukti ir gyvi stebėti ruoniai ir aptikti ruonių lavonai. Turimi duomenys nėra tikslūs, nes šie darbai vykdomi labiau visuomeniniu, nei moksliniu pagrindu.
Paprastasis ruonis
Paprastieji ruoniai yra vidutinio dydžio, mažai arba visai lytiniu dimorfizmu nepasižymintys žinduoliai. Jie labai baikštūs, nebent yra prisitaikę gyventi šalia žmogaus ir jo keliamo triukšmo. Suaugę patinai yra apie 1,9 m ilgio ir 70 – 150 kg svorio, patelės 1,7 m ilgio ir 60 – 110 kg svorio.
Patelės gyvena apie 30 – 35 metus, patinai – 20 – 25 metus. Paprastųjų ir žieduotųjų ruonių atjunkyti jaunikliai savo kailio spalva praktiškai nesiskiria nuo suaugusių. Bendrai, paprastųjų ruonių kailio spalvos varijuoja nuo tamsios iki šviesios fazių. Baltijos jūroje dažniau sutinkama pereinamoji ir šviesi spalvinės fazės – kailis gelsvas ar gelsvai pilkas, galūnės ir pilvas šviesesni, padengti tamsiais taškeliais, nugara tamsesnė ir ant jos dažnai matyti šviesūs žiedai.
Paprastieji ruoniai poruojasi vandenyje, maždaug tuo metu, kai atjunkomi jaunikliai. Patinai kovoja dėl patelių, tačiau nėra tokie agresyvūs kaip pilkieji ruoniai. Patelėms pritraukti ir patinams atbaidyti iš savo „vandens“ teritorijų jie skleidžia garsus ir demonstruoja specifinius nardymo triukus. Patinų teritorijos yra netoli gulyklų ar patelių migracijos kelių, taip jie užsitikrina didesnę tikimybę sutikti vaisingą patelę. Patinai pasižymi prieraišumu prie savo saugomos poravimosi teritorijos.
Paprastieji ruoniai gulyklose formuoja kolonijas, tačiau tarp individų visada išlaikomas atstumas, kuris yra didesnis nei pilkųjų ruonių grupėse, todėl jų santalkas lengva atskirti stebint iš oro. Dažniausiai paprastieji ruoniai guli arti vandens ant uolų, smėlėtų ir žvirgždėtų paplūdimių, augalijos, net ant žmogaus sukurtų vandens objektų, tam kad galėtų greitai pasprukti. Maitinasi dažniausiai pavieniui arba mažomis grupelėmis.
Patelės ir patinai subręsta ir pradeda poruotis panašaus amžiaus – 4-5 metų. Jauniklius paprastieji ruoniai vakarinėje Baltijos jūros dalyje veda ankstyvą vasarą – birželio mėnesį ir liepos pradžioje. Žindymas trunka apie 4 – 6 savaites. Tik gimę jaunikliai yra 65 – 100 cm ir sveria apie 8 – 12 kg, o atjunkyti dažniausiai pasiekia apie 24 – 26 kg. Daugelis jauniklių baltą lanugo kailiuką numeta dar motinos gimdoje prieš gimdami ir plaukti išmoksta jau po kelių valandų nuo gimimo, tačiau motinos nepaleidžia, dažnai matomi plaukiantys ant patelės nugaros, apkabinę jos kaklą. Kailį paprastieji ruoniai keičia po veisimosi sezono.
Paprastieji ruoniai nėra specializuoti mitybos atžvilgiu – minta daugelių žuvų, galvakojų moliuskų ar vėžiagyvių rūšių priklausomai nuo sezono. Daugiausia maitinasi pakrančių zonose, tačiau gali panerti ir kur kas giliau, net iki kelių šimtų metrų gylio.
Paprastieji ruoniai, kitaip nei žieduotieji ar pilkieji, apgyvendina visu metų laiku neužšąlančias pakrantes. Nors visame pasaulyje paprastųjų ruonių yra apie 500 tūkst., Baltijos jūroje jų tėra apie kelis tūkstančius. Vakarinę Baltijos jūros arba Kategato ir Skagerako populiaciją sudaro apie 6000 ruonių, tuo tarpu rytinę, paplitusią ties Vokietijos, Švedijos rytiniais krantais ir beužklystančią ties Lenkija tesudaro apie 1000 individų.
Kitaip nei kitos Baltijos ruonių rūšys, paprastieji ruoniai yra labai imlūs ligoms. Vieną didžiausių įtakų paprastųjų ruonių populiacijoms rytų Atlante padarė 1988 ir 2002 metais įvykę ruonių maro viruso (angl. phocine distemper virus (PCV)) protrūkiai, kurie sunaikino apie 60% vakarų Europos paprastųjų ruonių populiacijos. Manoma, kad pagrindiniu ligos pernešėju ir platintoju buvo pilkieji ruoniai. Tik apie 1 % pilkųjų ruonių populiacijos mirė užsikrėtę ruonių maru, kas rodo jų atsparumą šiam virusui. Taigi, dalindamiesi tomis pačiomis gulyklomis su paprastaisiais ruoniais, jie tapo pagrindiniu vektoriumi maro virusui pernešti.
Lietuvoje buvo užfiksuotas tik vienas šios rūšies ruonio stebėjimas. 2005 metais nuo gegužės 12 d. iki rugsėjo pradžios prie Lietuvos jūrų muziejaus krantinės mariose stebėta paprastojo ruonio patelė.
Baltijos žieduotasis ruonis
Žieduotasis ruonis yra pats mažiausias iš Baltijos jūroje gyvenančių. Žieduotieji ruoniai, priešingai nei paprastieji ruoniai, apgyvendina daugiausia jūros plotus, visą poravimosi sezoną padengtus ledu. Žieduotųjų ruonių kailio spalva yra panaši į tamsią paprastųjų ruonių – tamsus viso kūno koloritas, kurį pertraukia šviesios žiedo formos dėmės.
Poravimosi metu ruoniai suformuoja triadas, sudarytas iš patelės, jauniklio ir juos saugančio patino. Manoma, kad jiems, kaip ir paprastiesiems ruoniams, taip pat būdinga vokalizacija poravimosi metu, nes kovos randų, kaip pas paprastuosius ruonius, žieduotieji neturi, matomai nėra agresyvūs.
Žieduotieji ruoniai yra ypatingi savo sugebėjimu dantimis suformuoti lede urvus. Urvai turi keletą kvėpavimo landų, ekečių, kurias jie patys išgremžia stipriais letenų nagais arba suformuoja iš ledo sangrūdose esančių plyšių. Patelės formuoja specifines povandeninių ertmių ir kanalų struktūras. Virš ledo sniege yra padaromas urvas ar niša, kurios apačioje yra plyšys jungiantis urvą su vandeniu. Šios angos apsaugo jauniklį nuo šalčio bei nuo plėšrūnų (pvz. rudųjų lapių (Vulpes vulpes)). Viena patelė prižiūri nuo 4 iki 6 tokių landų, kurios tarnauja kaip atsarginiai išėjimai užpuolus plėšrūnams.
Patelės ir patinai subręsta panašiumetu maždaug 4 – 6 metų amžiaus. Patinai ir patelės mažai skiriasi išvaizda, suaugusių individų ilgis siekia apie 115 – 136 cm, svoris apie 40 – 65 kg. Manoma, kad žieduotieji ruoniai gyvena labai ilgai – net iki 50 metų amžiaus.
Jauniklių vedimo laikas yra glaudžiai susijęs su Baltijos jūros ledo storiu ir padengimu. Jaunikliai gimsta maždaug 4 – 4,5 kg svorio kovo – gegužės mėnesiais. Jau per pirmas porą savaičių jaunikliai išmoksta gerai plaukti ir nardyti, todėl sugeba pasislėpti nuo plėšrūnų migruodami tarp angų. Žindymas trunka net apie 5 – 7 savaites, kol jaunikliai pasiekia maždaug 20 kg svorį.
Vasarą ir rudenį, kai ledas ištirpsta, Baltijos žieduotieji ruoniai ilsisi ant uolėtų rifų, salų ar pakrančių. Žieduotieji ruoniai keičia kailį gegužės – birželio mėnesiais. Kaip ir kiti ruoniai, šiuo periodu praktiškai nesimaitina ir daug laiko praleidžia sausumoje. Baltijos jūroje žieduotieji ruoniai minta vietinėmis žuvų rūšimis (menkėmis, strimėlėmis ir kt.), papildydami savo racioną bestuburiais vėžiagyviais (ypač jaunikliai).
Apie 75% (apie 10 tūkst.) Baltijos žieduotųjų ruonių populiacijos randama šiaurinėje Baltijos jūros dalyje, daugiausia Botnijos įlankoje, kur ši populiacija kasmet paauga maždaug 4,5 % per metus nuo 1988 metų. Kita Baltijos populiacijos dalis paplitusi Rygos įlankoje (apie 1400 individų), kur matomas individų skaičiaus mažėjimas, ir Suomijos įlankoje (apie 300 individų), kur populiacijos dydis manoma yra stabilus.
Lietuvoje žieduotieji ruoniai aptinkami labai retai. Užfiksuoti tik 2 atvejai - 1997 ir 2003 metais.Ir vienu ir kitu atveju buvo surasti žuvę žieduotojo ruonio jaunikliai, kurių vienas nuskendo įsipainiojęs tinkluose, kitas nugaišo dėl patirtų kūno sužalojimų.
Tarptautiniai ruonių apsaugos reglamentai
Dabartinė Baltijos ruonių populiacija yra stipriai sumažėjusi ir tesudaro šiek tiek daugiau nei penktadalį prieš šimtmetį egzistavusios 300 – tūkstantinės populiacijos. Baltijos jūroje jie buvo žmogaus medžiojami daugiau nei 10 000 metų, tačiau tik nuo XX a. vykusi besaikė pilkųjų ruonių medžioklė sumažino ruonių skaičių iki 20 000, o nepaprastai išaugęs vandens užterštumas organochloridais PCB (polichlordifenoliais) ir DDT (dichlordifeniltrichloretanais), naudotais pesticidų, insekticidų gamybai bei daugelyje kitų chemijos pramonės rūšių, sukėlė patelių nevaisingumą, vaisiaus išsigimimus, lėmė staigų populiacijos kritimą ne tik Baltijos jūroje (sumažėjo iki 3000 individų), bet ir populiacijose Atlanto vandenyne.
Nuo XX a. septinto dešimtmečio, kai uždrausta jų medžioklė ir nuodingų organochloridų naudojimas žemės ūkyje, ruonių skaičius pradėjo augti. Nuo 1990 metų iki 2009 buvo matomas ryškus šių žinduolių populiacijos gausėjimas ne tik pasaulyje, bet ir Baltijos jūroje, kur nuo 1990 metų populiacija kasmet paaugdavo apie 10% ir 2007 metais visas rūšis kartu sudėjus pasiekė apie 40 000 individų. Nuo 2004 metų pilkieji ruoniai tapo periodiškai stebimi ir Lietuvos žvejų.
Pagrindiniai ruonių išlikimą veikiantys veiksniai yra limituota medžioklė (Suomijoje kvota siekia 1000 individų per metus, o Švedijoje – apie 200 individų), globalinis atšilimas (ypač žieduotiesiems), vandens užterštumas, didelė pakrančių urbanizacija, maisto išteklių išeikvojimas, įsipainiojimas į žvejybinius tinklus.
Pilkieji, žieduotieji ir paprastieji ruoniai įrašyti į Tarptautinės Raudonosios knygos sąrašą (IUCN Red List) ir dėl plataus ir gausaus paplitimo pasaulyje yra priskirti prie mažiausiai saugomų, išskyrus Baltijos žieduotuosius ruonius - šie yra įrašyti prie pažeidžiamų rūšių. Baltijos paprastieji taip pat įrašyti į Berno konvencijos III priedą. Baltijos jūros pilkieji ruoniai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą ir daugelio Baltijos šalių saugomų rūšių sąrašą. Jie saugomi ir pagal CITES konvencijos II straipsnį.
Straipsnis parašytas remiantis: Natkevičiūtė, V., Kulikov, P. & Grušas, A. 2013. Baltijos jūros žinduolių paplitimas ir būklė. Straipsnių rinkinyje: Baltijos jūros būklė. Jūrinių tyrimų centras, LR Aplinkos ministerija.
