Apie ruonius ir žvejus Baltijos jūroje

Updated: Apr 30

Pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus) yra didžiausi Baltijos jūros žinduoliai, čia gyvenantys ir jauniklius vedantys daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Praėjusio amžiaus viduryje dėl besaikės medžioklės ir labai stipraus Baltijos jūros užterštumo nuodingomis chlororganinėmis medžiagomis (dustu (DDT), PCB) jų populiacijai grėsė išnykimas. Tačiau dabar Baltijos pilkųjų ruonių sparčiai daugėja – šiuo metu vien Baltijos jūroje priskaičiuojama apie 30 tūkst. individų (HELCOM).

Daugelį metų pilkieji ruoniai buvo reti Lietuvos pakrantės lankytojai, tačiau paskutiniu metu Lietuvos pakrantėje juos vis dažniau mato poilsiautojai ir žvejai. Augantis pilkųjų ruonių skaičius Lietuvos priekrantėje kelia ne tik mokslininkų, gamtosaugininkų bei visuomenės susižavėjimą, bet ir problemų vietiniams priekrantės žvejams. Sudraskydami tinklus, sugadindami, ištraukdami arba išbaidydami nuo tinklų žuvis ruoniai pridaro daug ekonominės žalos vietiniams žvejams. Nors konfliktas tarp priekrantės žvejų ir pilkųjų ruonių yra dažnai eskaluojamas vietinės žiniasklaidos, jokių oficialių įrodymų nėra pateikta. Žvejai dažnai teigia, kad jų skundai nėra išgirsti ir dažnai ignoruojami valdžios institucijų. Nesusikalbėjimas tarp valdžios institucijų ir vietinių žvejų dažnai iššaukia priešišką jų nusiteikimą pilkųjų ruonių atžvilgiu ir kelia grėsmę vietinei pilkųjų ruonių populiacijai.


2017 metų spalio 4-6 dienomis Gothenburge vyko HELCOM Ruonių ekspertų grupės susitikimas, kurio metu aptartos įvairios su Baltijos jūros žinduoliais ir jų apsauga susijusios problemos bei monitoringo sistemos.


HELCOM ruonių ekspertų grupė yra nustačiusi kriterijus – indikatorius, kuriais remiantis galima nusakyti Baltijos jūros žinduolių būklę – tai individų gausumas ir paplitimas, reprodukcinis sėkmingumas bei mitybinė būklė. Susitikimo metu pristatyti duomenys leidžia manyti, kad visų Baltijos jūros žinduolių populiacijų augimas pastaruosius metus mažai keičiasi, t.y. potencialiai jos yra pasiekusios nešančią aplinkos talpą. Šiuo metu ir Lietuvos pajūryje sutinkamų pilkųjų ruonių priskaičiuojama apie 30 tūkst., Baltijos jūros pietuose gyvenančių paprastųjų ruonių – apie 6 tūkst., o Baltijos jūros šiaurėje besilaikančių Žieduotųjų ruonių yra apie 12 tūkst. Manoma, kad prieš 100 metų šių žinduolių galėjo būti kur kas daugiau, apie 100 tūkst. ir daugiau kartu sudėjus. Tačiau nepaprastai išsivysčiusi žuvininkystės pramonė ir pakrančių infrastruktūra nebeleidžia pasiekti tokio skaičiaus, koks buvo prieš šimtmetį. Baltijos jūra vis dar yra viena nešvariausių pasaulyje, todėl nenuostabu, kad ir joje gyvenančių gyvūnų sveikatos rodikliai yra prastesni, t.y. nemažoje dalyje žuvusių žinduolių randamos įvairios organų patologijos – augliai, antinksčių padidėjimas, aortos išplatėjimas, riebaliniame ir kituose organuose susikaupę daug sunkiųjų metalų, riebalinis sluoksnis plonesnis nei kitose jūrose gyvenančių tų pačių rūšių individų, jaunikliai čia gimsta mažesnio svorio. Visa tai byloja ne tik apie užterštumą įvairiomis cheminėmis medžiagomis, maistinių resursų trūkumą, bet ir apie pakankamai stresines situacijas gyvūnams (medžioklė, intensyvi žvejyba ir laivyba, ir pan.). Prie stresą keliančių probleminių veiksnių prisideda ir šylantis klimatas. Šiltėjant klimatui susidaro vis mažesni ir plonesni ledo sluoksniai, kurie ypač svarbūs išimtinai ant ledo besiveisiantiems žieduotiesiems ruoniams. Tokiems sluoksniams plonėjant patelės rečiau veisiasi arba atvesti jaunikliai dažniau žūna.


Kaip viena labiausiai nerimą keliančių problemų susitikimo metu buvo įvardinta atsitiktinė jūrinių žinduolių ir paukščių priegauda, kai gyvūnai atsitiktinai įsipainioja į žvejų tinklus ir ten žūna.


Tai dažna problema Baltijos jūroje ir visos valstybės daugiau ar mažiau su ja susiduria. Nors daugelis valstybių negali pasidžiaugti gerais rezultatais, ypač sudėtinga situacija yra Lietuvoje, kur apie šias žūtis yra gaunama ypač mažai informacijos. Viena didžiausių problemų, kaip ir kitose šalyse, yra žvejų nepasitikėjimas esamais įstatymais arba vienareikšmiškų įstatymų dėl atsakomybės už priegaudą nebuvimas. Žvejai nėra tikri, ar informavus instancijas apie atsitiktinę priegaudą nenukentės jų verslas.

Daugelyje šalių yra labai aiškūs reglamentai, padedantys apibrėžti, kokios atsakomybės laukia žvejų, jei šie praneš apie atsitiktinę priegaudą, pabrėžiant, kad tokios atsakomybės praktiškai nėra, todėl žvejai savanoriškai pristato žuvusius gyvūnus į atsakingas institucijas. Taip padedama geriau nustatyti, kiek iš tiesų gyvūnų žūsta tinkluose, kokios lyties ir amžiaus jie yra, taip pat daugeliu atveju atliekami skrodimai, kurių metu surenkami papildomi duomenys apie žuvusius gyvūnus. Tada skirtingų šalių mokslininkams bendradarbiaujant tarpusavyje sudaromas bendras Baltijos jūros žinduolių populiacijos vaizdas.


Dažnai iškyla klausimas, ką daryti, jei rastas stambus gyvūnas ir jo taip paprastai neįsikrausi į valtį? Tokiu atveju, pvz. Vokietijoje, atsakingos institucijos informuojamos ir savo priemonėmis nuplaukia į nurodytą vietą bei surenka kritusius gyvūnus. Tokiai veiklai netgi numatytos lėšos ir EU fondų. Tikimasi, kad ateityje Lietuvoje ne tik įstatymai aiškiai apibrėš, kad žvejai nėra patraukiami atsakomybėn dėl atsitiktinės priegaudos, bet ir bus rasto lėšos kritusių gyvūnų pargabenimui iš jūros. Tokiu būdu bus surinkta daug informacijos apie ruonių apsilankymus Lietuvos pakrantėje bei būklę.


Žvejai ir jūros žinduoliai kartu sugyvena jau daugelį tūkstančių metų, tad reikia atrasti būdą, kaip sugyventi ir dabar, kai konkurencija dėl žuvies išteklių didėja. Geriausiu sprendimu tiek aplinkosaugininkų, tiek mokslininkų, tiek žvejų atstovų matomas žvejybos įrangos modifikavimas, tobulinimas, leidžiantis žvejams išvengti ruonių atakų bei apsaugantis ruonius nuo nuskendimo.


Paruošė V. Survilienė

12 views

Baltijos žvejai

Už tvarią žuvininkystę Lietuvoje...

© 2019 Projektas "Žvejai ir ruoniai"